Žmonės nuo senovės puošė kapavietes simboliais, lydėdami mirusiųjų vėles į anapusį pasaulį. Egiptiečiai tai darė ypač kruopščiai. Mirusiuosius laidojo su maistu ir papuošalais, gerbdami jų atminimą ir tikėdami kelione į kitą gyvenimą.
Seniausias kapas Lietuvoje
Lietuvoje seniausi žinomi kapai siekia apie 8 000 metų. Jie rasti Donkalnyje, buvusioje Biržulio ežero saloje Žemaitijoje. Čia palaidotas jaunas vyras. Jo kūnas apibarstytas raudona ochra, o drabužiai papuošti briedžio, šerno ir tauro dantimis. Tikėtina, kad tai žyniys. Šalia palaidota ir moteris. Taigi jau mezolito laikais kapas buvo ne šiaip duobė, o apeiginė kompozicija su simboliais.
Ochra ir gyvūnų dantys, tikėtina, kalbėjo tą patį, ką šiandien kalba angelas ar kryžius: mirtis yra perėjimas, o ne pabaiga.
Baltų laidojimo ritualai
Baltų tikėjimu mirtis nėra pabaiga. Siela keliauja į pomirtinį pasaulį. Todėl mirusysis būdavo laidojamas su įvairiais daiktais, panašiai kaip Senovės Egipte - reikalingais kitame gyvenime: ginklais, papuošalais, maistu, netgi žirgais ar tarnų atvaizdais. Iki krikščionybės priėmimo paplitęs buvo kūnų deginimas, ugnis simbolizavo apsivalymą ir perėjimą į kitą būties lygmenį. Pelenai dažnai būdavo laidojami su akmenimis apjuostose kapavietėse.
Laidojimo apeigos trukdavo kelias dienas, lydimos giesmių, raudų ir ritualinių vaišių. Buvo svarbu tinkamai išlydėti mirusįjį, kad jo dvasia nepasiklystų tarp gyvųjų. Gedėjimo laikotarpis galėjo tęstis mėnesius ar net metus, o mirusiųjų vėlės kasmet buvo pagerbiamos per Vėlines.
Dabarties laidojimo ritualai Lietuvoje
Šiandien Lietuvoje laidotuvės dažniausiai vyksta bažnyčiose ar laidojimo namuose, o po jų seka palaidojimas kapinėse arba kremavimas. Laidojimo apeigos yra labiau standartizuotos: trumpa ceremonija, giesmės, gėlės ir užuojautos artimiesiems. Gedėjimo laikotarpis paprastai trunka kelias savaites ar mėnesį, tačiau dažnai visuomenė neskiria tam gilaus dvasinio dėmesio.
Nors Vėlinės vis dar yra svarbi tradicija, šiuolaikinė laidojimo kultūra vis labiau atsiriboja nuo senųjų papročių. Daugelis simbolinių elementų, tokių kaip apeiginiai laužai, raudos, maisto aukojimas ar ilgos gedulo apeigos, buvo pamiršti.
Ką mes pamiršome?
Šiuolaikinės laidotuvės tapo labiau individualios ir mažiau bendruomeniškos. Lėtas ir ritualinis gedulas pasikeitė į greitą, mechaninį požiūrį į mirtį.
Paleidžiant artimąjį, normalu yra jausti skausmą, ieškoti pagalbos bei prieglobsčio, gedėti ilgą laiko tarpą. Žmonės taip jaučiasi nuo neatmenamų laikų, to neįmanoma ir negalima ištrinti, nes tai mumis daro žmonėmis.
Bendruomenės jausmas, ritualai bei praktikos yra gijimo etapai, kurie gali trukti ilgą laiko tarpą, bet jie yra būtini norint pereiti per gedulą.
